Katarinai dvidešimt. Jos veidas tyras, o sieloj jau pritrypta. Ji nekenčia motinos ir bjaurisi nykia priemiesčių buitimi. Ji negyvena. Kai į jos kasdienybę įsilieja Mocarto muzika, merginai atsiveria naujas pasaulis. Ji skamba kaip kito – tikro, išsvajoto gyvenimo pažadas. Katarina apsvaigsta nuo viltingų permainų ir atsiduoda uždraustai meilei. Trapi mergina klupdama, bet drąsiai ieško savęs.
